J. D. Salinger "Rugiuose prie bedugnės" (Recenzija)

" Suaugusieji nesupranta, kad dauguma paauglių yra labai konservatyvūs, netgi jei jie elgiasi iššaukiančiai, stengdamiesi išsiskirti iš suaugusiųjų. Daugeliui tiesiog patinka griežtai sutvarkytas gyvenimas. Jaunimas gąsdinamas nenukrypti nuo konformistinių normų ir nukrypimas nuo normų tampa pajuokos objektu. Todėl dauguma paauglių panašūs į suaugusius, vienintelis skirtumas, kad paaugliai savo gyvenimus atiduoda mokyklai, tuo tarpu suaugusieji - korporacijoms. Paaugliai, galų gale, užauga ir tampa suaugusiųjų dauguma. " A. Yauch aka MCA ("The Beastie Boys")

Sakoma, kad Jarome'ui David'ui Salinger'iui niekada nepatiko jo vardas: pirmuosius savo kūrinius jis dar pasirašinėjo Jarome'o Salinger'io vardu, o vėliau tiesiog nurodydavo inicialus - J. D.

Ši informacija, paaiškinanti ir lietuviškų leidyklų variacijas su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija, puikiai atspindi ir mano požiūrį į šio rašytojo romaną "Rugiuose prie bedugnės": pirmą kartą jį perskaičiau, kai man buvo šešiolika metų, - tada į rankas pakliuvo Džeromo Selindžerio romanas (1986 m. leidyklos "Vaga" leidimas). Praėjus dešimčiai metų lentynose stovinčio to paties romano autorius nurodomas J. D. Salinger'is (1999 m. leidyklos "Alma littera" leidimas). Kaip minėjau, per tą laiką pasikeitė ir mano požiūris į šią knygą. Ir tai nesusiję su autoriaus vardo ir pavardės transkripcija: ne tik knygos, bet metai daro savo.

Gerai prisimenu, kad šis romanas buvo viena iš didžiausią įspūdį padariusių paauglystės knygų. Šio kūrinio mintys ir kalbos stilius buvo tarsi žiburys (ne, ne laimės, greičiau - tiesos) tuo laiku, kai nežinai, ko nori, ko ieškai, ką žinai. Tai toks amžius, kai norima maištauti prieš visus ir prieš viską: mesti mokslus, bėgti iš namų, keiktis, niekinti tėvų gyvenimo būdą, aiškinti, kad visi suaugę tėra paprasti konformistai (aha, tokių žodžių vartojimas irgi buvo mada) ir kad tu niekada toks nebūsi, ir kad tik tu vienas gali suprasti Houldeną Kolfildą, ir kad ir ach, ir och, ir uch...

Ech, kai tau dvidešimt šešeri, pradedi manyti, kad šį romaną geriausiai apibūdina Elenos Tervidytės sakinys: "Viso amerikiečių (ir ne tik - apžvalgos aut. pastaba) kartos perserga šia knyga kaip vėjaraupiais ar kiaulyte. D. Selindžerio apysaka <...> tapo neišvengiamu brendimo ritualu". Kai stukteli ketvirtis amžiaus, į kūrinį galima žiūrėti ir be didelių emocijų.

Romane "Rugiuose prie bedugnės" pasakojama pirmuoju asmeniu - tai nuoširdžiausia romano/apsakymo/apysakos forma. Aišku, jeigu tas nuoširdumas nesumeluotas. Arba sumeluotas labai įtikinamai. Manantiems, kad apgauti viskuo nusivylusį paauglį lengviau negu atimti saldainį iš vaiko, pasiūlyčiau pabandyti tiek vieną, tiek kitą. Vis dėlto dauguma paauglių atpažįsta save šioje knygoje ir dėl to reikia nukelti kepurę prieš rašytoją.

Šiek tiek kebliau su kritikais, kurie "Rugiuose prie bedugnės" įžvelgia aukštąjį pagrindinio veikėjo egzistencializmo pilotažą. Koks ten prasmės ieškojimas: maištas (būtent maištas, o ne kova ar revoliucija), kylantis iš norų ir realybės neatitikimo. Paauglystės norų, kad viskas būtų idealu: gyvenimas būtų be melo, niekšai sėdėtų, kur jiems priklauso, nemokšos neaiškintų tiesų, o prisiplakėlių liežuviai būtų ištepti degutu. Nieko - iš to išaugama. O kad būtų lengviau pereiti šį laikotarpį, jaunimui (H. Kolfildui taip pat) reikalingas psichologas. Arba knyga, kurioje jie pamatytų ir rastų save. Pavyzdžiui, J. D. Salinger'io "Rugiuose prie bedugnės".

Romano siužeto pasakoti nėra tikslo - vis tiek arba būsit skaitę, arba skaitysit. Trečias variantas? Aišku, įmanomas - kai tau šešiolika, atrodo, kad šiam pasaulyje viskas įmanoma.

Beje, šio kūrinio vertimas laikomas vienu sėkmingiausių to meto amerikiečių literatūros vertimų (šią informaciją radau savaitraščio "Literatūra ir menas" 2004 m. balandžio 9 dienos numeryje). Tai dar viena priežastis prisiminti/atrasti šį romaną.

Primą kartą šis romanas JAV išleistas 1951 m. Tada jis išgąsdino suaugusius, kurie nutarė, kad ši knyga tik gadina paauglius. Vėliau šį kūrinį pripažino: pirmiau neoficialiai (kadangi jaunimo susižavėjimas buvo begalinis, teko "pažinti priešą iš vidaus"), po to įteisinant ir oficialiai, t. y. pradėta nagrinėti mokyklose. Sako, kad toks požiūris pagaliau pasiekė ir Lietuvą: į rekomenduojamų perskaityti knygų sąrašą J. D. Salinger'is pateko jau prieš 15 metų, tačiau tik nesenai pradėtas analizuoti rimčiau. Ir tai puiku, nes nesvarbu, ką apie šią knygą mano suaugę, ji skirta šešiolikamečiams, kurie pilni maišto - kaip dainavo lietuviški punkrocker'ai "Turbo reanimacija": "maištas reikalingas tavo mintims, maištas - tavo mintims..." O, kad knyga yra reikalinga, parodo jos leidimų skaičius: 2004 m. pasirodė jau septintasis leidimas.

1980 m. gruodžio 18 diena. 25-erių "bitlų" gerbėjas Mark'as David'as Chapman'as paprašė J. Lennon'o pasirašyti J. D. Salinger'io knygoje "Rugiuose prie bedugnės". Tos pačios dienos vakare M. Chapman'as paleido tris šūvius į savo dievuką. Atvykus policijai į žmogžudystės vietą, M. Chapman'as sėdėjo netoliese. Jo rankose buvo tas pats J. D. Salinger'io romanas - "Rugiuose prie bedugnės".
www.skaityta.lt